Jurga Maculevičiūtė

THE ONE įkūrėja

 

Labai mėgstu, kai gyvenime dalykai atsiranda natūraliai. Be streso, be ilgų dvejonių ir apmąstymų. Tiesiog vieną dieną supranti, kad reikia kažką keisti. Esu be proto laiminga, kad man taip dažniausiai ir nutinka. Galbūt turiu gerą nuojautą ir kažkokį šeštą jausmą. Taip nutiko po anglų kalbos studijų Vilniaus Universitete ir 10 metų darbo nuostabiausioje mokykloje (Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje) imantis visko, ką gyvenimas siūlo – nuo tinklalapio koordinavimo ir darbo ofise iki vaikų darželio auklėtojos ir dramos būrelio su paaugliais. Vieta puiki, darbas įdomus ir labai dinamiškas, žmonės įkvepiantys ir įvairūs, tai leido man tapti tokia, kokia esu dabar. Ir vieną snieguotą saulėtą šaltą rytą labai aiškiai atėjęs suvokimas dėl kardinalių pokyčių nuvedė mane į trenerių ruošimo kursus. Žingsnis drastiškas, baugus, bet noras buvo didesnis. Tikėjau, kad būsiu nereali stepo trenerė. Tokia buvo mano, kaip trenerės, pradžia. Matyt ėjau teisinga linkme, nes paskui viskas ėjosi žaibo greičiu. Atsirado studija Gražios Linijos, kur patikėjau, kad galiu to imtis. Atsirado Aistė Jančiukienė ir studija Stimulus, kur dėka Aistės tikėjimo ir pasitikėjimo turėjau galimybę išbandyti save naujame amplua ir augti bei tobulėti vis dar, manau ,šauniausioje studijoje – jaukioje, profesionalioje ir tokioje savoje savoje. Dėl to meluočiau sakydama, kad išejimas iš ten buvo lengvas. Ir atsirado Odeta Kuncaitienė ir Impuls, kur mano svajonė vesti stepą tapo realybe. Odetos palaikymas ir tylus išlaukimas bei pastūmėjimas buvo neįkainojami. Tai jau istorija.

THE ONE atsirado taip pat labai netikėtai ir, drįsčiau sakyti, mažai planuotai. Reikėjo išvykti atostogų į Turkiją, kad pamatyčiau patalpas Vilniaus senamiestyje, kurios nepaliko abejonių, kad vėl metas pokyčiams. Šįkart dar drąsesniems. Taigi vėl natūraliai ir be skrupulingo planavimo atsirado THE ONE. Esu pasiruošusi naujiems iššūkiams!

Tiems, kam svarbūs popieriai ir dokumentacija (nors iš širdies manau, kad joks auksinis diplomas nepadarys vidutinio lygio darbuotojo profesionalu ir planuoju rinktis komandą pagal visai kitus kriterijus), turiu KKSD (Kūno kultūros akademijos) leidimą dirbti trenere bei priklauso Europos Sąjungos trenerių registrui (EREPS), kuris suteikia teisę užsiimti trenerės veikla Europos Sąjungos šalyse narėse. Šalia to yra šūsnis įvairiausių sertifikatų iš seminarų, konvencijų, sportinių renginių, kuriuose dalyvavau ne tik kaip dalyvė, bet ir vedanti trenerė. Tačiau trenerio sėkmė manau priklauso nuo sugebėjimo pajausti žmones, nuo turimos ir skleidžiamos energijos bei nuotaikos, stipraus gero vibe, dėl kurio žmonės nori grįžti vėl ir vėl. Tai mus daro iššskirtiniais (THE ONE).

 

Eglė Žvirblytė

 

Margarita Šimkutė

Kas nors sykį yra paklausęs, ką veikiu gyvenime, žino, kad negaliu žmoniškai atsakyti. Pasigirsta tik „mmm, na, hmmm, visko po truputį…“ (ir ne, tai nėra toji klasika „dar neatradau savęs“ – tiesiog man patinka lipdyti iš skirtingų detalių).

Lygiai taip pat įvairiai, iš daugybės trupučių, dėlioju ir sporto reikalus. Tikiu, kad idealu neužsiciklinti ties vienu treniruotės tipu, kad kūnas prašosi visko: ir tų mikrojudesiukų, nestabilių padėčių, kai reikia atrasti pusiausvyrą bei ramybę, ir netgi tų baisiai sunkenybinių svarmenų, jeigu tik suvokiam, ką darom.

Bet labiausiai tikiu – ir labiausiai mane intriguoja – pats žmogaus kūnas su savo neįsivaizduojamomis galimybėmis. Įspraustas į keistą pratimą, kai iš pažiūros nieko neveikiant reikia ohoho kaip susitelkti, kad tame „nieko neveikime“ išbūtum bent pusę minutės. Užmerktos akys, kai reikia šaut šuoliuką aukštyn ir nusileist ant vienos kojos – lengvai it plunksna ir nesujudėjus nė vieno nereikalingo milimetro į šoną. Arba kai tenka spręsti kūrybišką galvosūkį dėl pakaitinio pratimo, nes viena kūno dalis sumąstė tądien paskaudėti ir žaidime nedalyvauti, o tikslą juk taip norisi pasiekti.

Beje, apie tikslus. Ar sporto salėn privalu neštis vieną konkretų tikslą? Kaipgi kaipgi, didesnį už tave patį. Kad negalėtum taip lengvai įgyvendint. „Nes kitaip nieko nepasieksi“, – sakė man, murmančiai apie tai, kad nesam robotai, kad darom geriausia, ką galim būtent TĄ dieną, kad kartais pasiekimas – išvis atšliaužti, kad apgautum organizmą ir palaikytum įprotį. Ir valio! Neseniai išgirdau: „I practise like a madman, but with complete detachment of the result“, – pasakė įdomus judėtojas Ido Portal. Frazę interpretuoti galima visaip. Bet man ji yra apie tai, kad svarbiausia  –  procesas. Judėjimas. Išjausti kiekvieną akimirką ir jai atiduoti 100% savęs, įsiklausyti į savo kūną, net ir paprasčiausius dalykus atlikti sąmoningai, judesį sujungti su mintimis. Tada, man rods, ir tie prakilnieji tikslai su rezultatais kažkaip savaime turėtų susidėliot…

Irma Balandienė

 

Sportas mano gyvenime yra nuo pat vaikystės. Šešerius metus žaidžiau merginų rankinio komandoje, vėliau šios sporto šakos teko atsisakyti. Po kelerių metų pertraukos atradau nauja žodį “kalanetika”. Sportavau išbandydama įvairius grupinius užsiėmimus, kol supratau, kad pati noriu ir galiu padėti žmonėms pamilti sportą taip kaip aš pamilau. Prieš 2 metus išsilaikiau trenerio licenciją ir buvau pakviesta prisijungti prie trenerių komandos. Daugybė seminarų, kursų padeda man ir toliau tobulėti ir įgyti naujų žinių, kurias su dideliu noru ir malonumu perduodu savo klientams. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo veikla, nes tikiu, kad esu ten, kur turiu būti. O kas yra geriau, jei ne besišypsantys ir kupini gerų emocijų klientai.

                                             REKVIZITAI

      Jurga Maculevičiūtė// LT15 7044 0600 0627 0587// SEB

Share This